Šv. Huberto dienos paminėjimo šventė Gruzdžiuose

Anot senos legendos, apie 655–uosius metus Burgundijos hercogo Huberto šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo duotas Fransua vardas. Užaugęs jaunasis Fransua Hubertas pamėgo kraugeriškas medžiokles ir puotas. Pasakojama, kad vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Sukrėstas jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir pasitraukė į Ardėnų kalnus, kur akmeninėje trobelėje praleido 7 atsiskyrėliškus metus. Po to Hubertas buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose jis įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje, kuri yra netoli Nemiūro miesto, Belgijoje. Šv. Huberto diena ypač aktuali šiandien, kai gamtosauga visame pasaulyje – prioritetinė sritis, nors nuo barbarų-medžiotojų, apsivyniojusių „gėdą“ laukinių žvėrių kailiais, atrodo, nušuoliavome tūkstantmečius… Pirmykščiam žmogui buvusi išgyvenimo būtinybe, medžioklė vėliau tapo aukštuomenės, kuriai kažkada priklausė ir pats šv. Hubertas, pramoga ir net privilegija. Vėlgi, manoma, tik savo išgyvenimo poreikius patenkinęs žmogus ima galvoti apie kultūrą. Atsirado ir tam tikra medžioklės kultūra, kurį laikui bėgant kito.  Skaityti toliau