KULTŪROS GRYNUOLIAI – Danielius Dolskis

Danieliui Dolskiui – 130

Danielius Dolskis (tikroji pavardė – Brojdes) (1891 m. balandžio 13 d., Vilniuje – 1931 m. gruodžio 3 d., Kaune) – dainininkas, aktorius, režisierius, rašytojas. Vienas iš Lietuvos estrados pradininkų. Dolskis gimė 1891m. (kitų šaltinių teigimu 1890m.) Vilniuje, žydo verslininko Michaelio Brojdes šeimoje.

Nėra tiksliai aišku kada Danielius atsikraustė į Sankt Peterburgą. Mokėjo lotynų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir italų kalbas, studijavo filosofiją, lankė privačią vaidybos studiją. 1911 m. debiutavo Sankt Peterburgo vasaros estradoje. Tais pačiais metais pradėjo savo pasirodymus „Palas“ teatre-kabarete (įkurtas 1910.12.18, dabar Muzikinės komedijos teatras) – vaidino teatro operetėse, pasirodydavo teatro restorane-kabarete parodijuodamas įžymius to meto visuomenės ir politikos veikėjus.
1916 m.Danielius  karjerą tęsė prabangiame naktiniame Sankt Peterburgo „Villa Rode“ restorane su vasaros estrada, kuris priklausė Grigorijaus Rasputino draugui Adolijui Rode. Reklaminiuose leidiniuose buvo apibūdinamas kaip Sankt Peterburgo ir Maskvos publikos numylėtinis, tuomet jam buvo tik 20 metų. Gastroliavo Maskvoje, Kijeve ir Odesoje.
Buvo Sankt Peterburgo dramos rašytojų ir kompozitorių sąjungos narys.
Danielius Dolskis savo scenos karjerą Sankt Peterburge pradėjo kaip kupletininkas (kupletistas). Žodis „kupletininkas“ Lietuvoje skamba kažkiek nerimtai, tačiau būtent nuo kupletininkų prasidėjo šiuolaikinės estrados istorija.
Kupletininkų programą dažniausiai sudarydavo komiški pasakojimai, lengvo turinio dainelės pritariant fortepijonui ar orkestrui, jumoristinės miniatiūros, įvairių asmenų parodijavimas. Kupletininkų programos Rusijoje pradėjo atsirasti po 1905m., panaikinus caro cenzūrą.

Danieliaus Dolskio kelionė po Europą – Ryga, Odesas, Charkovas, Sofija, Berlynas, Belgradas ir Paryžius.

Manoma, kad po Spalio revoliucijos, Danielius persikėlė į Konstantinopolį, o iš jo į Bulgariją.
1917 m. liepos 20 – rugpjūčio 10 dienomis Danielius Dolskis aplankė Rygą, kur rodė savo jumoristinę programą Rygos „Intymiam“ teatre. 1918 m. vaidina Odesoje

1919 m. rugsėjo 4 d. Danielius pasirodo Charkovo teatre „Grotesk“ su komedija „Дамская болтовня“ (Moterų plepalai)

1922m. balandžio mėnesį pasirodė Sofijos teatre „Maksim“. Bulgarijos rusų emigrantų laikraštis „Russkoje delo“ 1922.04.23 numeryje pagyrė Dolskį už tai, kad jis savo programoje „nesivaiko pigios sėkmės, yra kultūringas artistas, kruopščiai atidirbęs kiekvieną savo didelio pasirodymo numerį“.

1923m. Danielius Dolskis atvyko į Berlyną. Čia dainavo ir vaidino rusų emigrantų renginiuose, restoranuose, vakarėliuose ir net operetėje. Taip pat išbandė teatro režisieriaus profesiją.Tačiau Dolskis Berlyne ilgesniam laikui iškart neapsistojo. 1923m. rugsėjo 28d. apie D. Dolskį jau rašo Serbijos rusų laikraštis „Novoje vremia“. D.Dolskis – Belgrado rusų teatro-miuzikholo artistas

1925m. balandžio 15d. solinis D. Dolskio renginys Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, pavadinimu „Džiaugsmingas trečiadienis su D. Dolskiu“. Tų pačių metų gegužės 27d. ten pat įvyko renginys pavadinimu „Atsisveikinimo vakaras su D. Dolskiu“ (galbūt dėl išvykimo į Paryžių).
Gyvendamas Vokietijoje Dolskis savo jėgas išbandė teatro režisieriaus rolėje. Tai patvirtina Vokietijos rusų emigrantų kronikos žinutė apie sėkmingą rusų emigrantų teatro-kabareto „Karussell“ pasirodymą 1925m. spalio 7d. Štutgarte su D. Dolskio režisuotu spektakliu „Vokrug sveta“ („Aplink pasaulį“).
1926m. surengė savo pasirodymą Paryžiuje, viešbutyje „Majestic“.
1926m. balandžio 9d. Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, įvyko benefisas skirtas Danieliaus Dolskio 15-os metų scenoje jubiliejui pažymėti1926m. balandžio 14d. Dolskis koncertavo Berlyne, rusų meno ir literatūros ratelio patalpose, kartu su V. M. Šuvalova.
1926m. balandžio mėn. gale Danielius vėl aplankė Rygą. Programa buvo rodoma balandžio 27 – birželio 2 dienomis Rygos kino teatre „Forum“ (Skolas ir Elisabetes gatvių sankryža).

1927m. Danielius pradėjo dalyvauti renginiuose, kurie vyko vokiečių – rusų draugijos patalpose Berlyne, adresu Prinzregentenstr. 1
1928m. kovo 10d. Berlyno restorane „Adlon“, adresu Unter den Linden 1, Dolskis kartu su kitais artistais pasirodė inžinierių baliaus programoje. Tą pačią dieną pasirodė kartu su Jurij Morfessi restorano „Erliko“ programoje.
1928m. kovo 11d. Berlyne, „Valencia Palast“ salėje, kartu su Ksenija Desnickaja organizavo labdaros balių, pavadinimu „Russkij Berlin“.
1928m. lapkričio 11d. Berlyne, „Kaiserhof“ viešbutyje, D. Dolskis kartu su A. Vertinskiu ir daugeliu kitų artistų dalyvavo dideliame rusų spaudos baliuje
1928 m. suvaidino princo Kurbskio tarną Vladimiro Striževskio filme „Caro adjutantas“ („Adjutant des Zaren“).  Premjera įvyko 1929m. vasario mėn.
1928m. gruodžio 19d. Berlyno teatre „Neues Theater am Zoo“, adresu Jebenstr. 2, Danielius Dolskis debiutuoja naujoje kompozitoriaus ir pianisto Rudolfo Nelsono (1878 – 1960) operetėje „Weißt du was? – wir heiraten!“ („Ar žinote? Mes tuokiamės!“). Libretas Franz Landry ir Richard Rillo.
1929m. Sausio 13d. Berlyno „Esplanade“ viešbutyje Dolskis su kitais artistais dalyvauja naujametiniame Rusijos piliečių Vokietijoje pagalbos draugijos renginyje. Tai ko gero yra paskutinis renginys Berlyne, kuriame Danielius Dolskis dalyvavo prieš persikraustant gyvent į Lietuvą.
Tačiau persikraustymas į Lietuvą nereiškė, kad Dolskis niekada negrįžo į Berlyną. D. Dolskis dar kartą trumpam grįžo į Berlyną 1930m.
1930m. liepos pradžioje Sopote (tuometinėj Vokietijos teritorijoj), „Indra palast“ salėje sėkmingi D. Dolskio pasirodymai su vokiškų dainų programa. Galima numanyti, kad Sopote Dolskis buvo sustojęs pakeliui, grižtant iš Berlyno į Kauną.
Yra žinių, kad Berlyne D. Dolskis vedė rusų aktoriaus Michailo Čechovo buvusią žmoną, vokiečių aktorę Olgą Čechovą (1897 – 1980). Bet ar kartu su ja atvyko į Kauną ir ar būdamas Kaune vis dar buvo vedęs, žinių nėra.

Iki šiol visur buvo rašoma, kad Dolskis į Lietuvą atvyko 1929 metais. Išlikęs fakta apie tai, kad Dolskis dar iki 1929m. lankėsi nepriklausomoje Lietuvoje. Danielius Dolskis

1926m. rugpjūčio mėnesį gastroliavo Kaune ir Šiauliuose, apie ką byloja laikraščiuose „Lietuvos žinios“ ir „Šiaulių naujienos“ išspausdintos Dolskio pasirodymų reklamos.

1929 metus ko gero būtų galima laikyti D. Dolskio atvykimo į Kauną pastoviam gyvenimui metais. Atvykti į Kauną Dolskį paskatino susitikimas su tuo metu Berlyne studijavusiu kauniečiu smuikininku Danieliumi Pomerancu. Atvykėlis iš Peterburgo ir Berlyno į laikinąją sostinę atnešė puikaus artisto įvaizdžio pavyzdį – buvo gražus, plastiškas ir jausmingas, elegantiškas ir išsilavinęs. Supratęs, kad Kauno publikai nebeužtenka vien rusų kalba atliekamų parodijuojamo A. Vertinskio numerių, pradėjo įtraukti į savo repertuarą tuo metu Europoje bei Rusijoje populiarius pramoginius kūrinius. Pats stebėtinai greitai išmokęs lietuvių kalbą, poetui Ričardui Mironui padedant, rašė jiems lietuviškus tekstus. 1930m. rudenį kartu su kitais artistais pasirodydavo divertismente „Saturno“ kino teatre. 1930m. žiemą parengė solinį divertismentą (programą) lietuvių kalba pavadinimu „Mes su Jonu Valstybės teatre ir lietuviško kaimo vaizdeliai“, kuri buvo rodoma Kauno kino teatre „Triumfas“ (Laisvės al. 60, savininkas B. Kupricas) prieš kino seansą. Programos premjera įvyko 1930m. gruodžio 15d. Tačiau ir naujoje programoje Dolskis neatsisakė A. Vertinskio parodijavimo, kuris užėmė dalį naujos programos, nes publikai matyt labai patiko talentingos, tuo metu populiaraus vakarų Europoje, Aleksandro Vertinskio dainų parodijos.
Danielius Dolskis dainavo Kauno „Versalio“ ir „Metropolio“ restoranuose, „Konrado“ kavinėje, kino teatruose „Triumfas“ ir „Saturn“ (A. Juozapavičiaus 78).

Netrukus labai išpopuliarėjo. Jo dainos „Leisk man“ „Lietuvaitė“, „Palangos jūroj“, „Aš myliu vasaros rugiagėles“, „Elyte, tu meili“ ir kitos tapo lietuviškos estrados klasika. Dolskis puikiai perprato naujos kartos lietuvio būdą, savo šmaikščiais monologais ir parodijomis taikliai atsiliepė į to meto aktualijas („Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“, monologai „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“, „Nuovadoje“, „Trečios klasės vagone“). Hedonistinėmis nuotaikomis gyvenusi tuometinė valdininkija buvo ištroškusi naujų įspūdžių ir pramogų – Dolskio pasirodymai tuos lūkesčius puikiausiai atitiko. Artistas ne tik suteikė populiariems šlageriams lietuvišką turinį, bet ir savo eilėmis išaukštino lietuvaitės grožį, lyriniuose, švelniai erotiniuose dainų tekstuose atsirado lietuviškų moterų vardų – Onytė, Marytė, Katrytė…

To meto spauda rašė: ,,Kas vakarą prisirenka pilna „Versalio“ salė. […] Iš tikrųjų tai yra nepaprastų gabumų žmogus, jis per pusę metų ne tik puikiai išmoko lietuvių kalbą, bet ir sukūrė savaimingą lietuviško kupleto ir pasakojimo žanrą, kurių mes iki šiol neturėjome. Ką mes galėjome išgirsti vadinamosiose „mažosiose scenose“ iki Dolskio?! Mes klausėmės programos visokiausiomis kalbomis, tik ne lietuviškai. O jei ir lietuviškai, tai geriau jau neminėsiu. O tie Lietuvos artistai, kurie galėtų ką nors gero duoti „mažajai scenai“, to padaryti negali, nes jie visa siela yra atsidavę didžiajai scenai.“
Artistas nepasižymėjo ypatingu balsu, tačiau jo dikcija buvo nepriekaištinga. Dolskio dainavimas kartais pereidavo į išraiškingą deklamaciją – jis buvo kompiliacijos meistras, siekdamas įtaigumo pasitelkdavo visas savo talento dovanas. Publiką traukė jo pasakojimo būdas, mimika, veido deformacija, išmonės. „Taip save valdyti, kiekvienam momentui iššaukti savy gryną, natūralų juoką, užkrėsti tuo juoku visą auditoriją, priversti ją net verkti iš juoko – tas Dolskio ginklas buvo vertingas ir kilnus“ („Septynios meno dienos“, 1931 Nr. 75).
Apie D. Dolskio pastangas sulietuvinti mažąją sceną rašė vienas iš žiūrovų „Lietuvos aide“ 1930m. rugsėjo 23d. – „Šitą spragą pastėbėjo ir svetimšaliai, tikriau pasakius — svetimšalis. Kai kuriuose Kauno restoranuose ir kinematografuose gastroliuoja p. DanieIius Dolskis. Iki šiol kauniškė publika girdėjo jį pasakojant iš estrados savo linksmus anekdotus rusiškai. Tik staiga, visiškai netikėtai jis savo repertuarą sulietuvino. Iš visų Kauną lankiusių svetimšalių to žanro artistų Dolskis pirmas pasiryžo pramokti lietuviškai, kad ir lietuviškąją, rusiškai nesuprantančią auditoriją, nenuskriaustų. Žinoma, tuo Dolskis turi didelį ir visiškai nusipelnytą pasisekimą. Likus porai savaičių iki mirties planavo pradėti savo pasirodymus Lietuvos radiofone. Ar spėjo pradėti nežinom…

   

Danielius Dolskis mirė Kaune, 1931m. gruodžio 3d. Po pasirodymo „Versalio“ kavinėje sušilęs išgėrė šalto alaus ir susirgo plaučių uždegimu; mirė staiga, sirgęs vos keletą dienų.
Artistas paliko neįkainojamą savo meno liudijimą – šešiolika šelako plokštelių su 32 kūriniais. Pirmosios plokštelės buvo įrašytos 1929m. Berlyno „Homocord“ įrašų kompanijoje. Paskutiniosios, 1931m. kovo mėn. Londono „Columbia Graphophone“ įrašų kompanijoje. Jas įrašė su „Metropolio“, „Homocord“ firmos, J. Nikolajevskio orkestrais.
Palaidotas Senosiose Kauno žydų kapinėse Radvilėnų plente.

Panaudotos foto ir medžiaga:

–       StraipsnisDanielius Dolskis. – Rūta Skudienė

–       Danielius Dolskis –vikipedija

–       Straipsnis Metų person- Danielius Dolskis 2016-04-13

Informaciją paruošė Viktorija Zauraitė