BUBIŲ SENIŪNIJOJE

Bronzinė lentelė, skirta Romualdui Ozolui

2019 metų liepos 6-oji bazilioniškiams ypatinga. Šventė prasidėjo Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčioje. Po Šv. Mišių už Tėvynę visa virtinė automobilių pajudėjo link Mekių kaimo, kuris randasi visiškai greta Bazilionų miestelio. Čia, prie Ozolų sodybos, vyko bronzinės lentelės, skirtos Romualdui Ozolui Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, filosofui ir filantropui, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjui, atidengimo ceremonija.

Romualdas Ozolas (Gimė – 1939 m. sausio 31 d. Joniškėlyje, Pasvalio rajone. Mirė – 2015 m. balandžio 6 d. Vilniuje) – Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas.

1957 m. baigė Bazilionų vidurinę mokyklą. 1957–1962 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete. 1965–1968 m. žurnalo „Kultūros barai“ redakcijos atsakingasis sekretorius, skyriaus redaktorius. 1968–1973 m. VU aspirantas, 1973–1989 m. dėstytojas. 1973–1990 m. SSKP narys. 1975–1980 m. dirbo LSSR MT sekretoriate. 1980–1989 m. „Minties“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 1988–1990 m. savaitraščio „Atgimimas“ redaktorius.

1988–1990 m. Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas. 1989–1990 m. savarankiškosios LKP, jos biuro narys. 1989–1990 m. LSSR AT deputatas. 1990–1992 m. LR AT deputatas, Nepriklausomybės akto signataras. 1990–1991 m. ministrės pirmininkės Kazimiros Prunskienės pavaduotojas.  1990–1993 m. Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, LR valstybinių derybų su SSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys.

1992–2000 m. LR Seimo narys.  2003–2007 m. Varėnos rajono savivaldybės tarybos narys.

Nuo 1992 m. Lietuvos centro judėjimo, nuo 1993 m. Lietuvos centro sąjungos pirmininkas. 2008 m. dalyvavo įsteigiant Lietuvių tautinį centrą, narys nuo jo įkūrimo.  Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas. 2012 m. buvo Nacionalinio susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ apskritojo stalo pirmininku.

1994–1995 m. LR Seimo Geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti vykdomasis direktorius, Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms spręsti narys. LR Seimo narių grupės Karaliaučiaus krašto lietuviams remti narys. Lietuvos ir Ukrainos draugystės draugijos pirmininkas. Baltijos Asamblėjos narys nuo jos įkūrimo, jos Nacionalinio saugumo ir užsienio reikalų komiteto narys. NATO komisijos narys. Laikraščio „Atgimimas“ steigėjas ir vyriausiasis redaktorius. Parengė publikacijų geopolitikos, valstybės, tautų ir tautinių mažumų, kultūros klausimais. Nuo 2012 m. žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ vyr. redaktorius.

Atminimo lenta Bazilionų savanoriams

2019 m. ant Šiaulių r. savivaldybės kultūros centro Bazilionų filialo pastato sienos buvo pritvirtinta ir iškilmingai atidengta atminimo lenta, skirta Bazilionų savanoriams atminti. Lentos užrašas skelbia: „1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų Padubysio Valsčiaus SAVANORIAI“. Šis užrašas gali suklaidinti – kodėl Padubysio valsčiaus? Tačiau šio miestelio gyventojai gali paaiškinti – Bazilionai, Bazilionų valsčius ir Padubysys bei Padubysio valsčius yra vienas ir tas pats. Miestelio pavadinimas net keletą kartų keitėsi.

Bazilionai (arba Padubysys) (žem. Bazėliuonā) – miestelis Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, 6 km į pietus nuo Bubių, prie senojo prekybinio ir pašto kelio Ryga–Tilžė, Dubysos dešiniajame krante, prie Dubysos ir Deglės santakos. Seniūnaitijos centras. Apylinkėse gausu archeologinių paminklų, pilkapių, kurių radiniai rodo, jog apylinkėse gyventa ankstyvojo geležies amžiaus laikais. Prie Dubysos yra suardyto piliakalnio liekanos. Archeologijos radiniai: II – III a. apskrita ir V – VI a. storagalės apyrankės, keletas IX – XII a. papuošalų.

Dabartinio miestelio vietoje būta Padagių, Daugeliškių ir Mikeliškių kaimų. 1586 m. minimas Padubysio dvaras ir kaimas. 1749-1836 m. veikė bazilijonų vienuolynas, todėl ilgainiui miestelis įgijo Bazilionų vardą.

1744 m. lapkričio 22 d. Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas III miesteliui suteikė prekybines privilegijas ir leido rengti turgus. 1749 m. Jonas ir Antanas Beinorai atsikvietė rytų apeigų vienuolius bazilionus ir užrašė jiems Mikeliškių kaimą, kuriame gyveno 49 vyrai ir 61 moteris. Antanas ir Jurgis Golonievskiai vienuoliams dovanojo Rimkiškių žemę. Vienuolyne gyveno 6 vienuoliai. 1773 m. jie įkūrė pradžios mokyklą, kuri 1793 m. pertvarkyta į šešiametę mokyklą, ją tais metais lankė 192 mokiniai, bet kai kuriais metais mokinių skaičius siekdavo ir 300. 1825 m. rusai mokyklą pavertė keturmete. Po 1832 m. sukilimo rusai nusavino vienuolyno turtus, vienuolius iškėlė į Vilnių, o vienuolyne apgyvendino stačiatikių vienuolius. 1835 m. vienuolynas ir mokykla likviduoti. Tais metais miestelyje buvo 19 dūmų, 14 ūkininkų ir 19 valakų žemės. 1836 m. vienuolyną ir miestelį valdė stačiatikių šventikas Kovalevskis. 1886 m. minima sinagoga.    1859 m. miestelyje buvo 46 gyventojai. 1864 m. įkurtas Padubysio valsčius, veikė valsčiaus įstaigos, odų dirbtuvė, plytinė. 1878 m. įsikūrė kooperatyvas, kuriam priklausė 179 nariai, jo metinė apyvarta siekė 174 961 rb. Miestelis garsėjo savo turgumi. 1905 m. lapkričio 26 d. miestelio ūkininkai užėmė valsčiaus būstinę, nutraukę valsčiaus teismą, išvaikė teisėjus, užantspaudavo spintą su teismo bylomis, atėmė raktus, išvaikė valsčiaus tarnautojus, užkalė būstinės langus, duris ir pastatė sargybą. Bet po savaitės revoliuciniai įvykiai buvo numalšinti.

1919 m. miestelio bažnyčia grąžinta katalikams, parapija priklausė Kurtuvėnų parapijai. 1938 m. bažnyčiai priklausė 2224 katalikai. Miestelis buvo priskirtas Kurtuvėnų valsčiui, bet 1930 m. atkurtas Padubysio valsčius, į kurį įėjo artimiausios Kurtuvėnų ir Pašiaušės valsčių gyvenvietės. Miestelyje buvo valsčiaus savivaldybė, mokykla, paštas, policijos nuovada, sveikatos punktas, kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, veikė plytinė. 1923 m. miestelyje buvo 31 sodyba ir 191 gyventojas. 1940 m. gyventojų padaugėjo iki 250.

Nemažai painiavos kildavo ir tebekyla dėl miestelio pavadinimo. Gali būti, kad dar 1358 m. Vartbergės kronikoje minima pilis Dobitzen in Saulia yra dabartinių Bazilionų vietoje. XVII a. dokumentuose jis vadinamas lenk. Podubis Bazylianski arba Bazyliany (dėl čia įkurto bazilijonų vienuolyno), 1749-1834 m. tiesiog Bazyliany, 1843 m. Подубисъ, 1900 m. Padubisiai, 1920–1933 m. PadubysisBazilainiai, 1939 m. Bazilionai, 1973 m. sausio 31 d. vėl pervadinti Padubysiu, tačiau 1989 m. liepos 28 d. gyventojų pageidavimu vėl grąžintas Bazilionų pavadinimas, kad miestelis nebūtų painiojamas su kitais Padubysiais.

Atminimo lenta Kurtuvėnų savanoriams

Ypa­tin­gai vals­ty­bės gim­ta­die­nis 2019 vasario 16 d. pa­mi­nė­tas Kur­tu­vė­nuo­se, čia vy­ko gau­sy­bė ren­gi­nių. Kur­tu­vė­nų svir­ne ati­da­ry­ta pa­ro­da „101 pa­veiks­las Lie­tu­vai“.

Mies­te­ly­je ati­deng­ta at­mi­ni­mo len­ta, skir­ta Kur­tu­vė­nų vals­čiaus Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės sa­va­no­riams bei mies­te­lio aikš­tė­je pa­gerb­tas pir­mo­jo ofi­cia­laus Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos sa­va­no­rio Sta­sio But­kaus at­mi­ni­mas. Kur­tu­vė­niš­kiai iš­kil­min­gai ne­šė tris­pal­vę iki vie­tos, kur 1945 me­tais ji bu­vo iš­kel­ta, taip pat su­kū­rė ins­ta­lia­ci­ją – snie­gą ant Kar­tu­vių kal­no nu­da­žė Lie­tu­vos vė­lia­vos spal­vo­mis.

Kurtuvėnai (žem. Kortovienā) – miestelis Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos pietvakariuose, šalia kelio Bubiai–Ramučiai , 20 km į pietvakarius nuo Šiaulių. Seniūnaitijos centras.

Kur­tu­vė­nų apy­lin­kė­se gy­ven­ta jau vė­ly­va­ja­me ak­mens am­žiu­je (III–­II tūkst. pr. m. e.); šios vie­tos ne­ap­leis­tos ir žal­va­rio bei ge­le­žies am­žiais. Pietinėje dalyje yra Kurtuvėnų piliakalnis. XIV a.–­XVI a. te­ri­to­ri­ja tarp Ven­tos ir Du­by­sos pri­klau­sė is­to­ri­nei že­mai­čių Kni­tu­vos že­mei.

Kurtuvėnai minimi nuo XIII amžiaus. 1495 m. pa­sta­ty­ta pir­mo­ji Kurtuvėnų baž­ny­čia ir įkur­ta katalikų pa­ra­pi­ja. Nuo XVI a. pabaigos iki 1614 m. bažnyčia priklausė evangelikams reformatams, po 1614 m. pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, XVII a. pabaigoje sunyko. 1785–1796 m. pastatyta Kurtuvėnų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia.

1573 m. minimas Kurtuvėnų miestelis. XVII a. viduryje ir XVIII a. pradžioje nukentėjo per karus. Nuo XVIII a. priklausė bajorams Nagurskiams, vėliau Plateriams-Zybergams. 1766 m. gavo turgaus privilegiją.

Nuo 1804 m. veikė parapinė mokykla, 1923–1949 m. pradžios mokykla, 1949–1993 m. septynmetė, aštuonmetė, 1993–2005 m. pagrindinė, nuo 2005 m. pradžios mokykla.

1805 m. Kurtuvėnų dvaro valstiečiai atsisakė eiti baudžiavą. 1877 m. dvarininkui pasipriešinusius laisvuosius žmones malšino 1878 m. pabaigoje atsiųstas karinis dalinys. Draudžiamąją lietuvių spaudą Kurtuvėnų apylinkėse platino O. Butkutė, Meškauskis, Povilas Višinskis, Vitkauskiai. 1905 m. įvyko anticarinių mitingų.

1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, Kurtuvėnai sudegė, 1919 m. nukentėjo nuo bermontininkų. Nuo XX a. pradžios iki 1950 m. buvo valsčiaus centras. Po Antrojo pasaulinio karo Kurtuvėnų apylinkėse veikė Prisikėlimo apygardos partizanai. 1950–1981 m. Kurtuvėnų apylinkės centras. 1948 m. įkurta biblioteka, medicinos punktas. Veikia karpių veisimo bendrovė „Šventjonis“.

Bubių herbas

Kadangi Bubių pavadinimas siejamas su daugybės kurtinių gyvenusių toje vietovėje bubsėjimu, miestelio herbe, patvirtintame 2000 m., auksiniame skyde vaizduojamas juodas kurtinys.

Bubiai – kaimas Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, šalia kelių  Bubiai–Ramučiai  ir  Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas , 14 km į pietvakarius nuo Šiaulių, abipus Dubysos. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Yra Šiaulių radijo televizijos stotis, veikia Dubysos aukštupio mokykla mokykla, biblioteka, Kaimas įsikūrė aukštuose Dubysos krantuose. Į šiaurę nuo kaimo telkšo 422 ha Bubių tvenkinys, suformuotas 1973 m., mėgiama poilsio vieta. Kaime yra keli gamtos paveldo objektai: seniausios Lietuvoje „Penkios Bubių tuopos“, kurių aukštis 34 m, kamienų skersmuo 1,3 metro, Grafo D. Zubovo ąžuolų alėja, Ventos-Dubysos perkaso pušys. Pietvakariuose driekiasi Bubių-Padubysio miškai. Nuo Šiaulių iki Bubių nutiestas 10 km ilgio dviračių takas.

Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Dubysos pilis (vok. Dobitzen) ant greta Dubysos upės esančio kalno pastatyta apie 1230 m. Jos apylinkėse plėšikavo 1236 m. Saulės mūšyje sumušti kalavijuočiai. 1348 m. ir 1358 m. pilį sudegino kryžiuočiai. Išliko Bubių piliakalnis, vadinamas Pilale.

Pirmą kartą 1566 m. minimi Bubiai buvo Aukštelkų valsčiaus viensėdija. Kaip dvaras Bubiai pradėjo formuotis po paskutiniojo 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, kai Rusijos imperatorė Jekaterina II Bubius, kaip ir visas Šiaulių apylinkes, padovanojo savo meilužiui Platonui Zubovui. Šiam mirus dvarą paveldėjo jo brolis Dmitrijus Zubovas, vėliau jo sūnus Nikolajus Zubovas.

1825 m. pro Bubius buvo pradėtas tiesti Dubysos-Ventos kanalas. Jo statyba nutrūko prasidėjus 1831 m. sukilimui. 1831 m. birželį Bubiuose telkėsi sukilėliai Šiaulius užpulti, sėkmingai užėmė miestą, bet liepą caro kariuomenė atsiėmė miestą ir išžudė daug sukilėlių. XIX a. Bubiuose buvo pašto stotis, grafų Zubovų rezidencija.

Mirus grafui Nikolajui Zubovui, 1899 m. Bubius paveldėjo jo sūnus Dimitrijus Zubovas (jaunesnysis). Jis savo lėšomis tais pačiais metais dvare atidarė pradžios mokyklą, nuo 1905 m. dėstomąja lietuvių kalba. Jo valdymo metais dvaro ūkis buvo perorientuotas į gyvulininkystę ir pienininkystę, dvare įsteigta lentpjūvė ir plytinė. 1910 m. dvare įsteigta žemesnioji gyvulininkystės ir pienininkystės mokykla.

Nuo XIX a. pabaigos iki 1940 m. Bubių dvaras buvo stambus kultūrinis ir ūkinis centras ir suvaidino žymų vaidmenį lietuvybės sąjūdyje. Nuo 1894 m. čia buvo rengiamos garsios lietuviškos šiauliečių gegužinės (vyko ties ta vieta, kuris Dubysos–Ventos kanalas susijungia su Dubysa). 1915 m. vasarą prie Bubių vyko įnirtingi mūšiai tarp vokiečių ir rusų armijų.

1918 m. Bubių mokykla tapo valstybine pradžios mokykla, 1920 m. perkelta į buvusios pieninės patalpas, o 1924 m. įsikūrė buvusioje grafo D. Zubovo arklių keitimo stotyje. 1949 m. mokykla tapo septynmete, 1962 m. aštuonmete, 1967 m. įsikūrė naujuose pastatuose, 1986 m. tapo devynmete mokykla, duris atvėrė erdvus trijų aukštų mokyklos priestatas. 1987 m. mokyklą imta vadinti nepilna vidurine, nuo 1999 m. dešimtmetė pagrindinė mokykla.

Vykdant 1922 m. žemės reformą, Šiaulių apskrityje iš grafo D. Zubovo buvo nusavinti 5 dvarai. Grafas pasirinko nenusavinamą žemės normą Bubių dvaro centre. Kartu su paliktais sklypais prie lentpjūvės ir plytinės jo valdoje liko 120 ha žemės. Po D. Zubovo mirties dvarą paveldėjo jo duktė Tatjana Zubovaitė-Ropienė, o po jos mirties dvarą pasidalino dukterys Darija Putvinskienė ir Kotryna Kurkauskienė. Nuosavybės teisė į išlikusius dvaro pastatus atstatyta Dmitrijaus Zubovo anūkėms Elenai Kurkauskaitei-Slavinskienei ir Aleksandrai Putvinskaitei-Kulnienei.

1944 m. rugpjūtį ties Bubiais vyko nuožmios kovos tarp vokiečių ir sovietų. Prie piliakalnio įsteigtos Antrojo pasaulinio karo aukų kapinaitės. 1950–1995 m. apylinkės centras, tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1953 m. atidaryti kultūros namai, 1956 m. paštas, ambulatorija, 1957 m. biblioteka.

Šimtmečio trinkelė Bubiuose

Įgyvendinant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą 2018 m. pagamintos bronzinės trinkelės su Lietuvos atkūrimo šimtmečio simboliais, kurios bus įmontuotos Kuršėnų mieste ir rajono seniūnijose. Bubių gyventojai nusprendė, kad ši trinkelė turėtų būti pritvirtinta prie akmens. Tad dabar, pritvirtinta prie Bubių laukų riedulio, ji visiems primena 1918 metus bei šimtmečio šventės data – 2018 metus.

Bubių mokykla

Šiaulių r. Bubių mokykla – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Bubiuose (Šiaulių rajonas), Dubysos g. 15, vykdanti ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ir neformaliojo ugdymo programas.

1899 m. grafas Dmitrijus Zubovas Bubiuose atidarė ir išlaikė pradinę mokyklą, kurioje nuo 1905 m. buvo dėstoma lietuvių kalba. Kol dar nebuvo pastatytas pastatas, mokykla laikinai veikė mediniame vasarnamyje tarp Bubių ir Mirskiškės. Pastate įrengus du kambarius, mokykla persikėlė į nebaigtą statyti namą, kurio palangės buvo aukštos, kad mokiniai nesižvalgytų pro langus.

1918 m. mokykla tapo valstybine pradžios mokykla, 1920 m. perkelta į buvusios pieninės patalpas, 1924 m. įsikūrė buvusioje grafo D. Zubovo arklių keitimo stotyje.

1949 m. mokykla tapo septynmete, 1962 m. aštuonmete, 1967 m. įsikūrė naujuose pastatuose. 1986 m. tapo devynmete mokykla, duris atvėrė erdvus trijų aukštų mokyklos priestatas. 1987 m. mokyklą imta vadinti nepilna vidurine, 1999 m. tapo dešimtmete pagrindine mokykla. 2005 m. prie mokyklos prijungtas Bubių darželis „Saulutė“.

Nuo 2002 m. mokykla – pagrindinių mokyklų asociacijų narė.

2020 rugpjūčio 31 dieną Bubių mokykla po reorganizacijos tapo Šiaulių r. Dubysos aukštupio mokyklos dalimi.