BALTŲ ŽENKLŲ SKULPTŪRŲ PARKAS

Mara

Mara, kaip ir Žemės matė (latviai), galėjo asocijuotis su mirtimi ir mirusiųjų pasauliu, kurio vieta – požemyje, tai yra žemės gelmėse. Mara su žeme turi ryšį per žemdirbystę. Ši sritis buvo glaudžiai susijusi su mirusiaisiais, kurie, kaip įsivaizduota, galėjo daryti įtaką derliui. Latviai, norėdami pamaloninti vėles, rudenį, spalio mėnesį surengdavo joms vaišes.  Kaip galima spręsti iš latvių dainos, Maros buvimo bei tam tikro veiksmo erdvė – rugių laukas. Mara kartu su Dievu apeina rugių laukus apsaugos ir vaisingumo skatinimo tikslais. Tad Maros viena iš misijų buvo javų priežiūra, kaip ir Žemynos. Mara taip pat atliko ir gyvulių globėjos funkcijas. Mara, kaip ir lietuvių Žemyna, figūruoja su moters gimdymu susijusiose apiegose: tuomet kreipiamasi į marą, jai aukojama višta. Be to, Mara, kaip liudija dainų tekstai, buvo viena iš būtybių, dalyvaujančių su vedybomis susijusiose situacijose. Taigi Mara lydėdavusi žmogų nuo gimimo iki vestuvių. Savo plačia veiklos sfera, aprėpiančia žemdirbystę, gyvulininkystę bei pagrindinius žmogaus gyvenimo etapus, taip pat atliekamomis funkcijomis Mara iš tiesų turi neabejotinų panašumų su Žemyna. Greičiausiai vėlesniais laikais ji bus perėmusi latvių Žemės motės funkcijas. Maros pasirodymas gyvatės pavidalu, jos artimas ryšys su karvėmis – tai senųjų moteriškų dievybių požymiai.

Laima

Laimos šeimininkavimo sritis – pats žmogaus gyvenimas, ypač jo pradžia, „vartai“ į pasaulį, kurio prieigose tarsi ir budi ši dievybė, nes kaip tik pradžioje numatomas vienoks ar kitoks likimas, gyvenimo kelias. Savo prigimtimi ir funkcijomis latvių Laima yra artima ir Marai, ir lietuvių Žemynai – erdvės laukas gali būti javų laukas, interesų sritis – agrariniai reikalai ir gyvulininkystė. Tačiau ryškiausia Laimos prigimtyje – motinystė. Laimą visų pirma gerbė nėščios moterys ir gimdyvės, nes ji padėdavo gimdant. Tad Laima buvo susijusi su esmine moters funkcija – gyvybės davimu, kurią atlikdama ji tik ir tampa motina. Ji laikyta ir vaisingumo plačiąja prasme deive, dariusia įtaką tiek žmogaus, tiek augalijos vaisingumo galioms. Savo slėpiningame veikime moteris sukuria gyvenimą ir likimą. Dalia – jos budinčios deivės, kurios pačios primena motinas, gali vienaip ar kitaip paveikti ateinančio į pasaulį likimą. Tad jos yra ir likimo deivės. Laima lėmė ne tik gimimą, bet ir tolesnį gyvenimo likimą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos lėmimas buvo laikomas nepakeičiamu. Kartais Laima veikia kartu su Giltinę, retkarčiais laikoma jos seserimi. Jei Laima susieta su žmogaus ir viso gyvojo pasaulio pradžia, tai Giltinė – su pabaiga.

PAVASARIO LYGĖ

Kasmet apie kovo 20-21 d. visuose Žemės rutulio kampeliuose dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas.

Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl gali būti, kad kažkada Velykos buvo švenčiamos būtent šią dieną, per pavasario lygiadienį.

Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų (nes tądien saulė teka tiksliai rytuose), būsi tyras ir sveikas visus metus. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl gali būti, kad kažkada Velykos buvo švenčiamos būtent šią dieną, per pavasario lygiadienį.

Lietuviai dar XIX a. pradžioje pavasario lygiadienio apeigas atlikdavo pasirodžius jaunam Mėnuliui. Anksti ryte kaimo merginos bėgdavo į laukus link tekančios Saulės. Kai tik pasirodydavo pirmieji Saulės spinduliai, jos uždainuodavo dainą apie pavasarį. Dainuodamos šokdavo ratelius ir plodavo rankomis. Paskui grįždavo į kaimą ir skelbdavo jau atėjus pavasarį. Viename name rasdavo paruoštas vaišes ir čia linksmindavosi. Dar seniau jaunaties metu aukodavo ir valgydavo gaidį, o pavasario lygiadienio vakarai buvo laikomi šventvakariais. Ši astronominė data buvo pažymima apeigomis, dainomis bei šokiais.

Senuose pavasario papročiuose galima atsekti dviejų besivaržančių pradų gerbimą. Tai – Dvyniai, kurie reiškiasi kaip poros: paukštis – žaltys, ugnis – vanduo ir t.t. Apie dviejų raitų būrių vaikinų varžybas Žemaitijoje pasakojo M.Valančius. Panašios buvo senųjų prūsų rungtynės (J.Lebedžio žinios) – „Tridančiu joti“. Lygės ženklas yra Dvynių ženklas, Latvijoje tai – Jumio (vaisingumo) ženklas.

 

 

UŽGAVĖNĖS

Žiemos šventė, simbolizuojanti žiemos išvarymą siekiant prisišaukti pavasarį bei žyminti paskutinę žiemos mėsiedo dieną. Šventė žavi liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu. Pagrindiniai šventės simboliai – persirengėliai, kaukės, blynai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas.

Kita diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Po Užgavėnių prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų, šiuo laikotarpiu skatinamas pasninkavimas.

Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai, gaminamas maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”.

Žmonės ruošdavosi Užgavėnėms: rūpinosi kostiumais bei kaukėmis, iki šventės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Užgavėnių dienai atėjus priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė bei linksmybės prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau išleisdavo. Būta ir manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 patiekalus.

Užgavėnės švenčiamos likus 47 dienoms iki Velykų, taigi data kasmet kinta nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos.

 

RUGIŲ ŠVENTĖ

Šventė, kuri prasideda prasidėjus rugiapjūtei (apie liepos 25-26 d.). Su javais, ypač rugiais, susiję papročiai – vieni seniausių Lietuvoje. Jie susiję su Žemės, Saulės, Perkūno ir kitų pagoniškųjų dievybių garbinimu. Prieš pradėdami rugiapjūtę senovės lietuviai iškilmingai eidavo į rugių lauką. Ten šeimininkė atsinešdavo duonos ir druskos. Moters reikšmė nuimant derlių anksčiau būdavo svarbiausia. Ji nupjaudavo pirmąjį pėdą (tris saujas) javų. Po to ji atsigręždavo į Saulę ir jai keletą kartų nusilenkdavo. Kiti palydos dalyviai tuo metu stovėdavo tylėdami. Po to javų pėdą („svečią“) dviejose ar trijose vietose perrišdavo (viršūnę surišdavo, o apatinę dalį perskirdavo į dvi ar tris dalis), parnešdavo namo ir sakydami žodžius „Atėjo svetys, vardu rugys“ pastatydavo jį į šventą kampą – krikštasuolę. Būdavo tikima, kad šis pėdas apsaugos namus nuo bado, ligų, kitų nelaimių.

Rugių dieną ugnyje būdavo deginamos trys arba devynios varpos. Žmonės taip dėkodavo Pergrūdžiui, Perkūnui, Saulei už subrandintą derlių. Kai kuriose Lietuvos vietose, atėjus vakarui, giedant sutartines, iškilmingai būdavo palydima saulė. Anot Simono Daukanto, senovėje lietuviai, prieš pradėdami pjauti rugius „ant kalnelio dėdavo akmenį aukojimui. Pats gaspadorius, išėjęs javų pjauti su šeimyna ar su talka, visi linksmindamys, jog jaunos duonos prilaukė. Visų pirma supjovęs gaspadorius pėdą pamovė ant šmaikščio ir padirvy pastatė”.[1]

Prasidėjus javapjūtei, už derlių būdavo padėkojama ir žemei. Dažniausiai toje vietoje, kur pradėdavo pjauti javus, iškasdavo duobelę, į ją padėdavo prapjovų duonos, paaiškindami, kad atsilyginama už tai, kad davė derliaus, ir užberdavo ją žemėmis. Po to apeigų dalyviai pasivoliodavo ant žemės kalbėdami: „Skalsa, skalsa, ū-ū-ū“, „Skalsa iš visų dvarų ir visų bagotyrių sueikit pas mus, skalsa, skalsa, ū ū ū“.

Prasidėjus darbymečiui, iš rugių pindavo Jievarą – rugių „kasą“, dainuodavo dainas apie jovarą – tikėta, kad jis lemia derlių.

Su rugiapjūtės papročiais siejamas ir vienas archajiškiausių – „Aukuro“ papročių, kurį jotvingių krašte užrašė S. Dvorakovskis. Anot jo, prasidėjus rugiapjūtei, žmonės į lauką atnešdavo plokščią akmenį ir padėdavo jį ant trijų atraminių akmenėlių. Per apeigas ant šio „stalelio“ būdavo dedamos aukos, apeiginis maistas, virš ugnies, kuri būdavo kūrenama šalia „stalelio“, kiek pasvilinta nedidelė varpų puokštelė.

Rugiapjūtės pabaigtuvių šventę papročių tyrinėtojai skirsto į penkias dalis: paskutinio pėdo pjovimas, Jievaro pynimas, vainiko pynimas, vainiko parnešimas ir įteikimas, vaišės (baigiantis javapjūtei, iš paskutiniųjų javų būdavo nupinamas vainikas, po to šį vainiką parnešdavo namo, įteikdavo šeimininkui, o šis vainiką pakabindavo šventame kampe vietoje senojo, kurį po to sudegindavo, vėliau vykdavo vaišės, kuriose dalyvaudavo visi, kas padėjo nuimti derlių).

 

JORĖ

Jorė, Jurginės, Ganiklio diena

Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.

Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.

Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai kaitaliojasi su Ūsiniu.

Tiek lietuvių, tiek latvių pagoniški papročiai yra labai panašūs. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą ir išjoja arklius naktigonėn; su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias esti gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam nevalia eiti iš trobos lauk, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavę pusryčiams.

Arba ūkininkai darydavę alų, pjaudavę juodą gaidį su devyniomis skiauterėmis, kraują nešdavę į tvartą ir kryžmai ištepdavę duris. Tada troboje gerdavę alų. Dalis alaus išpilstyta ir padėta ant stalo, dalis ąsotyje. Kai išgeriamas ant stalo buvęs alus, šeimininkė kiekvienam duoda pagert iš ąsočio. Kiekvienas atsigėręs turi subliauti kurio nors gyvulio balsu. Šeimininkė atsako gyvuliam skirtais žodžiais; pvz., kai pagirdytasis nusižvengia, šeimininkė sušunka „tprū!“.

Kraujas buvo aukojamas ne vien geroms dvasioms, bet ir apsisaugoti nuo piktųjų. Sakykim, kad arkliams ko bloga neatsitiktų, kad jų nejodytų slogutis (piktoji dvasia), Jorės rytą papjaunamas gaidys, paimamas už kojų ir juo perbraukiama arkliui per nugarą; arba gaidžio krauju ant tvarto durų nupiešiamas slogučio kryžius. Būta tikėjimų, susijusių su kurmio krauju, juo patepa arklius, kad visus metus būtų riebūs; taip pat ir su šešku – jį sudegina krosnyje ir pelenų įmaišo į duoną, į avižas ir per Jorę duoda arkliams, kad jie su vežimu klusniai eitų kur varomi.

Antra grupė tikėjimų susijusi su sveikata, orų ir kitokiais spėjimais. Artėjant vasarai, per Jorę rūpinamasi ir grožiu bei sveikata, o svarbiausia, kad nekiltų gaisrų. Rytą reikia sniegu nusiprausti; ir, priešingai, reikia nesiprausti, kad neįdegtum. Prieš Jorę reikia nusiprausti varlių kurkulais; reikia nusiprausti sula ir tik tada ją gerti; reikia spjauti į skruzdėlyną, kad skruzdės užpurkštų rūgšties ant veido; visos šios priemonės saugo nuo nudegimo ir šlakų.

Jorės metas ypač tinkamas keisti gyvenamąją vietą – tai žinoma daugelyje tautų. Su tuo susiję sandoros ir sėkmės tikėjimai. Persikeliant reikia paliekamas patalpas iššluoti, kad visa sėkmė neliktų senojoj vietoj. Atėjus į naują vietą, vidun pirmiausia reikia nešti duonos kepalą, – turėsi perteklių. Į naują vietą pirmiausia reikia mesti katę – seksis čia gyventi. Senojoje vietoje reikia palikti visus šaukštus, tada ten liks visas badas. Išeinant į kitą vietą negalima atgal atsigręžti, kad bėdos iš paskos neatsektų.

Etnografinėje sodyboje Kulionyse, Molėtų raj. įrengta dangaus šviesulių stebykla – šventvietė, kurioje ratu išdėstyta 10 medinių stulpų su kalendoriniais ženklais, o viduryje įrengtas akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos azimutus svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis. Čia apsilankius galima susidaryti įspūdį, kaip senovėje buvo stebimi dangaus šviesuliai, atliekami kalendorinio laiko skaičiavimai.

 

ILGĖS-VĖLINĖS

Mirusiesiems pagerbti skirta senovės lietuvių rudens šventė su sudėtinėmis vaišėmis.

Švęstos kapinėse ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje, nuėmus derlių. Būdavo prašoma laukų globėjo Žemėpačio malonių, pasak kitų autorių, aukojama Perkūnui ar pagerbiamas Vaižgantas. Su apeigomis kepdavo duoną, skirtą proseniams (vėliau elgetoms), būdavo aukojami gyvuliai, paukščiai (avys, gaidžiai), vaišinamasi jų virta ar kepta mėsa, grojama, dainuojama, žaidžiama. Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas.

Įsigalėjus krikščionybei, Ilges pakeitė Vėlinės. Šiaurės rytų Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse Latvijoje, Baltarusijoje, iki XIX a. išliko Ilgių šventės paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo.

 

RASA

Rãsos (Rasa, Rasos šventė, Kupolės, Saulės, Krešės) – senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis.

Autentiškas baltiškas saulėgrįžos šventės pavadinimas nėra žinomas. Rasos šventės, Kupolės ir kiti pavadinimai yra jau krikščioniškų laikų paveldas. Pirmasis šią šventę Rasa pavadino Teodoras Narbutas 1835 metais.[1] Jonas Basanavičius pastarąjį pavadinimą bandė susieti su romėnų dies rosarum (rožių dienomis). Pilypo Ruigio ir Gotlibo Milkaus XVIII – XIX a. pradžios žodynuose vasaros saulėgrąža vadinama Saulėmis. Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu.

Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas, opozicinė šventė žiemos saulėgrįžai, Lietuvoje švenčiamai kaip Kūčios bei Kalėdos. Pagrindinis šventės tikslas – užtikrinti augalų augimą bei klestėjimą, apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, dvasių, raganų. Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23 d. į 24-tąją. S. Daukantas rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama keturiolika dienų. Kai kur išliko paprotys švęsti nuo birželio 24 d. iki birželio 29 d. Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo. Lietus ir vanduo ne tik „apvaisina“ žemę, bet ir suteikia jai jėgų vesti vaisius. Todėl apeigose vanduo – svarbus elementas. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei ligoniai eidavo maudytis, tikėdamiesi pasveikti, būdavo maudomi gyvuliai. Sakoma, kad išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą būsi sveikas ir gražus. Tą rytą žemdirbiai apibrisdavo arba apsižergę šaką apjodavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir taip padidintų derlių.

Augmenijai priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaparastos, magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Šis paprotys labai senos kilmės. Kupolė (surinkti žolynai) minimi XIII a. Ipatjevo metraštyje. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės ir pan. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus. Kupolės naudojamos vedybiniuose burtuose: merginos prirenka devynių rūšių žolynų, nieko nekalbėdamos pina vainikus ir meta juos per galvas į beržą, gluosnį ar obelį. Kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Kartais vainiką deda po pagalve, plukdo upe su pritaisyta žvakute, meta į šulinį, palieka kryžkelėje ir pan. Kupole taip pat vadinama kartis, papuošta žolynais. M. Pretorijus rašo, kad šią kartį – kupolę arba kaupolę – pritvirtindavo prie vartų, pro kuriuos vėliau veš javus. Žolynai, kartis (axis mundi), Pasaulio ašies, pasaulio medžio įvaizdžiai. Spėjama, kad Kupolė galėjo būti ir javų ar apskritai augalijos dvasia, galbūt Rasos motina.

Buvo paplitęs paprotys plaukioti upėse ar ežeruose valtelėse, išpuoštomis gėlėmis ir vainikais, kuriose būdavo kūrenama ugnis. Šis apeigų komponentas simbolizavo plaukiančią Saulę. Per vasaros saulėgrįžą pagerbiama į žiemos pusę išvykstanti Saulė, padėkojama jai už duotą šilumą, ji svetingai išlydima, kad sugrįžtų ir kitais metais. Sakoma, kad prieš šią kelionę Saulė maudosi, puošiasi vainikais. Taip pat apeigomis buvo siekiama, kad Saulė neišdegintų pasėlių – tam aukodavo aukas, Saulė garbinama maldomis ir giesmėmis.

Apeigose svarbūs būdavo apeiginiai rateliai ir giesmės. Svarbus elementas – javų laukų lankymas. Lankytojai vaikščiodami giedodavo apeigines giesmes, turėjusias pagerinti javų derlingumą, pagreitinti augimą. Javų lankymo giesmėse apdainuojami rugių laukeliai, klausiama Kupolės (vėliau Jono), ar geri rugiai, linai ir pan.

Tikėta, kad vidurnaktį pražysta papartis. Jį saugo dvasios, siekiančios nubaidyti ieškotojus. Tačiau radęs (dažniausiai netikėtai, pvz., paparčio žiedas įkrenta į vyžą) gali įgyti visažinystės galių, (pvz., pamatyti paslėptus turtus, suprasti kitų mintis, gyvulių ir paukščių kalbą).

Apeigos baigdavosi vakare prie laužo – šis paprotys gajus iki šiol. Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja šventa ugnimi, kuri būdavo gaunama trinant vieną medžio gabalą į kitą arba išskeliant ją iš titnago. Galbūt ją kurdavo vaidilos ar žyniai. Ugnies iš laužo parsinešdavo namo ir įkurdavo naują ugnį vietoj senosios. Prie laužų būdavo dainuojama, šokama, šokinėjama per ugnį, vaišinamasi. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, kad gerai užderėtų javai, kišdavo po pamatais ar pastogėn, kad apsisaugotų nuo gaisro. Degindavo ne tik laužus: senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.

Per ilgiausios dienos šventes buvo itin bijomasi raganų. Moterys prieš saulėlydį suvarydavo karves į tvartus ir išgindavo tik nukritus rasai. Tikėta, kad raganos po pievą tampo koštuvus, marškas, paklodes ir kt., o susikaupusią rasą išgręžia ir duoda atsigerti savo karvėms – taip jų karvės gauna pieną tų, kurios ėdė žolėje. Kad raganos neatimtų iš karvių pieno, moterys kaišydavo tvarto duris ir plyšius dilgėlėmis, šermukšnių šakomis.

 

KŪČIOS-KALĖDOS

Atlikusi savo didžiąją paskirtį – davusi naują gyvybę, gamtos būtis palinksta į marõs pusę. Ilgės, Vėlinės yra vartai į marõs pasaulį, amžinąją rimtį. Pradeda veikti virsmo dėsnis mirti-rimti. Po rudeninio spalvų gaisro jau lapkrityje pajunti ore tvyrant mirtį. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol Rėdos Ratas pasiekia žemiausiąjį tašką. Tai Kalėdos, didžiausio gamtos nuovargio metas, maros pergalės valanda. Bet gamtos mirtis nėra baisi – ji greičiau panaši į užsimiršimą, į rimtį, viską užklojantį baltą sniegą. Būtent šitoje būklėje pasaulį išvydo kūdikėlis Jėzus – jo žemiausiame taške, duobėje. Tačiau Kalėdos – ir vilties pradžia. Kalėdų naktį įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą, į viltį.

Rėda kalėdiniame virsme – Kalėdinis virsmas yra priešprieša vasarvidžio virsmui. Jeigu Rasos šventė švenčiama augalijai pasiekus aukščiausią suvešėjimo tašką – kupą (tada augalija subręsta tiek, kad gali pradėti naują gyvybę), tai Kūčios, Kalėdos švenčiamos didžiojo augalijos nuovargio, nusikalėjimo, panirimo į maros sritį metu. Jeigu aukščiausias augalijos kupos taškas yra kartu ir slenkstis iš gyvėjimo į mirimą (nokti-nykti), per kurį persiritus gyvybingumo kreivė palinksta žemyn, tai žemiausias augalijos mirimo, nusikalėjimo taškas yra slenkstis iš mirimo į gyvenimą, atkutimą (kūsti-kusti). Taigi minėtos šventės yra ne tik priešingos savo prasme, bet ir panašios: jos švenčiamos augalijos vegetacinio ciklo esminio lūžio (linkio) taškuose. Rasos bei Kūčių, Kalėdų švenčių priešingumas, bet kartu ir jų panašumas padeda įminti kalėdinių papročių prasmes.

Mūsų platumose metiniame augalijos vegetacijos cikle regime dar du svarbius gamtos pasaulio įvykius. Tai rudens virsmas, kai augalija, subrandinusi vaisius, pereina iš gajõs į marõs pusę (mirti-rimti) ir pavasario virsmas, kai augalija, Kūčių naktyje praėjusi žemiausią tašką, vėl atkunta ir pereina iš maros į gyvybės sritį (gimti-migti). Šiems įvykiams pažymėti buvo švenčiamos Ilgių, Vėlinių bei Užgavėnių šventės (žr. brėž.). Rudens ir pavasario virsmai yra formos virsmai, kurių metu irsta, keičiasi buvę būties pavidalai ir iš vienos egzistencijos plotmės pereinama į kitą. Rudenį gamta miršta, o pavasarį gimsta. Svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai – gimimas, vestuvės ir mirtis – taipogi yra virsmai, tapatūs augalijos virsmams. Mums jau sunkiau suvokti, kad gimdamas, vestuviniame laikotarpyje ir mirdamas žmogus patenka į virsmą, t. y. į tapačią padėtį ta prasme, kad iš esmės keičiasi asmens gyvenimas.

Virsmo metu žmogus patenka į pavojingą nepastovią būseną, neapibrėžtą laikotarpį – virsmo sritį. Virsmai (gimties, vestuvių ir mirties) vientisą, nenutrūkstamą žmogaus būtį tarsi padalina į atskirus laikotarpius. Tokiu būdu žmogaus gyvenimą sudaro atskiri, palyginti pastovūs gyvenimo tarpsniai, kuriuos vieną nuo kito skiria nepastovios virsmo sritys. Reikia pabrėžti, kad po bet kurio virsmo sekantis pastovus žmogaus gyvenimo laikotarpis nėra vien tik prieš virsmą buvusio gyvenimo tąsa. Jis skiriasi savo kokybe iš esmės ar netgi egzistencijos sąlygomis. Taigi virsmai yra greito vystymosi laikotarpiai arba perėjimas iš vienos būties kokybės į kitą. Ypač svarbu pabrėžti, kad nuo sėkmingo virsmų įveikimo priklauso sekančio pastovaus gyvenimo tarpo sėkmė ir prasmingumas. Todėl mūsų protėviai šiems perėjimams skyrė ypatingą dėmesį.

Nesunku pastebėti, kad kalendorinio švenčių ciklo šventimas buvo aptartų virsmų įveikimas dvasinėje plotmėje. Tokios šventės pakelia virš kasdienės buities. Jas švenčiant į pirmą vietą iškyla būties ir gyvenimo prasmės klausimai, jose atstatoma kasdienių rūpesčių sujaukta vidinė žmogaus darna. Mūsų protėvių šventės iš tikrųjų buvo šventos. Jose vykdavo ne tik linksmybės ir vaišės, bet ir būties bei ryšio su Aukščiausiuoju atnaujinimas.

Kalėdos yra apgaubtos paslapties. Jei Užgavėnes, Rasą ir Ilges – šiuos tris virsmus – žmogiškoji būtis aprėpia, tai Kalėdos tarsi iškrenta iš žmogaus pažinimo srities. Kalėdinis virsmas neturi atitikmens žemiškajame žmogaus gyvenime. Žmogiškosios būties kalėdinis virsmas vyksta už laiko ir erdvės ribų. https://www.vydija.lt/kalendorius/gruodis/Kucios_Zarskaus.htm

 

DAGOTUVĖS

Dagotuvės, dar žinomos kaip Mykolinės, švenčiamos rugsėjo 29 d. Tradiciškai tai – bulvių kasimo baigimas, o paplitus krikščioniškajam tikėjimui šią dieną imtas minėti Šv. Mykolas.

Senovės lietuviams Dagotuvės – įvairiausių ūkio darbų pabaiga, derliaus šventė, o ir pats žodis „daga“ reiškia sudygusius javus. Tai ir metinių duoklių atidavimo diena, nes dalis šviežio derliaus tekdavo kunigaikščiams. Dagos šventė – ir vėlesnių orų spėliojimo metas: vakarų vėjas reiškia permainingą žiemą, o jei vėjas iš pietų ir dangus giedras – žiema ir pavasaris bus šalti. Nuspėjama ir tai, ar bus geri metai: pamatyti žolėse voratinklį apvalių viduriu – nesėkmės simbolis, o jei jame musė – būsimi metai būsią dar prastesni. Tuščias voratinklis reiškia ligą, o kirminas jame – gerus metus.

Rugsėjo 29-oji laikyta ir Vėjų diena. Manoma, kad tądien žvejai aukodavo pagoniškajam dievui Vėjopačiui – jūrų ir dausų valdovui. Senovėje tikėta, kad jis valdė aštuonis vėjus, todėl jo garbei buvo slapta deginimas medinis šaukštas, „kad neišpūstų žuvienės“.

Jau krikščionybės laikais Lietuvoje ši diena laikoma Mykolo diena, vardadieniu. Katalikų tikėjime šią dieną minimi ir Gabrielius bei Rapolas. Tiek jie, tiek Mykolas – nemirtingi tarpininkai tarp tikinčiųjų ir Dievo. Manoma, kad Gabrielius yra tas pasiuntinys, kuris pranešė Marijai, jog jį pagimdys išganytoją. Be to, jis kovoja prieš ydas – godumą ir gobšumą. Rapolas – dvasininkų, šeimų bei gydytojų globėjas. Rugsėjo 29-ąją labiausiai minimas galingiausiasis – šv. Mykolas. Jis kovoja su šėtonu, pagundomis, saugo tikinčiųjų sielas nuo piktųjų jėgų, globoja mirusiųjų vėles bei yra laikomas visų angelų vadu.

Kunigaikščių Oginskių laikais ši šventė būdavo minima visą savaitę. Į jų dvarą susirinkdavo daugybė didžių svečių, būdavo organizuojami įvairūs žaidimai, medžioklės. Šventinę Mykolinių savaitę į dvaro parką buvo įleidžiami net ir nekilmingi miestiečiai. Šiomis dienomis Dagotuvės nebešvenčiamos 7 dienas, tačiau bažnyčiose vyksta atlaidai, į kuriuos renkasi minios žmonių. Po mišių Mykolai sveikinami su vardadieniu. Dagos šventė paprastai sietina ir su šventinėmis mugėmis, koncertais.

 

Rengėjas

 

Informaciniai šaltiniai:

Nijolė Laurinkienė,

http://www.sarmatija.lt

https://lt.wikipedia.org/wiki/U%C5%BEgav%C4%97n%C4%97s

https://lt.wikipedia.org/wiki/Rugi%C5%B3_%C5%A1vent%C4%97

https://lt.wikipedia.org/wiki/Rasos

https://mokslai.lt/referatai/lietuviu-kalba/adventas-kucios-kaledos.html

https://lakrima.lt/religines-sventes/dagotuves-dagos-svente/