„Kas dieną – po naujieną“

2020-05-22

Gegužės 23 diena – aktorės AGNĖS GREGORAUSKAITĖS gimimo diena

Aktorės Agnės Gregorauskaitės apsilankymai Kuršėnuose – tai jautrūs prisilietimai prie jos mamos – legendinės režisierės ir aktorės Kazimieros Kymantaitės gimtinės, o įsimintini susitikimai su šio krašto žmonėmis, paliko ypatingus, optimizmu spinduliuojančius prisiminimus. Aktorė tapo mums sava – lyg sesuo.

Gintariniai karoliai

Vytautas KIRKUTIS

Rašytojas

„Nedalyvaus, tikrai nedalyvaus, pamatysit“, – bandė mane įtikinėti vienas kuršėniškis, kai pasakiau, kad į pirmąją kraštiečių sueigą Vilniuje kviesime ir aktorę, režisierę Agnę Gregorauskaitę. Ir pridūrė: „Niekas jos su Kuršėnais nesieja, juk ji gimė Kaune…“ Negalėjau patikėti, kad niekas. Juk šis Žemaitijos miestas – Agnės mamos Kazimieros Kymantaitės gimtinė. Tiesa, neilgai ji čia gyveno, į Kauną atvažiavo viena, būdama vos 12 (kai kur 15) metų. Negi mamos gimtinė nieko nebereikštų jautriai ir gyvenimo subtilumus sugebančiai pajusti aktorei?

O kalbininkas Vytautas Vitkauskas, tas draugų vadintas Vytelis, o Kazimieros Kymantaitės – Vytytis, kuris bičiuliavosi ir su Kazimiera, ir su jos dukra Agne? Jau kam kam, o Vitkauskui Kuršėnai visada buvo ir iki gyvenimo pabaigos liko šventa vieta. Su didžiule pagarba apie juos kalbėdavo, su meile prisimindavo, vis nepraleisdavo progos apsilankyti. Ir amžinybės vieta – Kuršėnų senosios kapinės.    

Kas dar? O argi dviejų ryškių asmenybių per maža, kad sukirbėtų kažkas viduje, kai minimos režisierės ir kalbininko pavardės, kai žinai, kad jie – iš to paties Žemaitijos miesto prie Ventos… Nors abu jau po amžinybės pievas vaikšto – tolsta nutolsta jų gyvenimai… Kaip viename eilėraštyje rašė Vincas Mykolaitis-Putinas, „Nuriedėjo dienos – kaip karoliai, kaip karoliai šviesūs, gintariniai“…

Pakvietėm Agnę Gregorauskaitę į Kuršėniškių klubo sueigą Vilniuje. Ir Ji atėjo! Ir ne viena atėjo! Vieni matė, kad į salę įėjo Magdalena Paukštytė iš Boriso Dauguviečio „Žaldokynės“, kiti – kad atėjo Ania iš Antono Čechovo „Vyšnių sodas“, treti – Ketę iš spektaklio pagal Petrą Cvirką „Meisteris ir sūnūs“. Kažkas prisiminė Agnės Gregorauskaitės Megę iš Semo Šepardo pjesės „Proto melas“, kažkas – Dryžienę iš spektaklio pagal Marių Katiliškį „Paskendusi vasara“… O kažkas visai neseniai pokalbį televizijos laidoje matė ar apie aktorę spaudoje skaitė.

Ne viena atėjo. Su ja – daugiau kaip šimtas jos vaidmenų teatre, kine, televizijos filmuose. Žodžiu, teatro ir kino legenda.

Tuomet buvo 2003-ųjų lapkritis. Vyko pirmoji Kuršėniškių klubo Vilniuje sueiga. Mokytojų namai. Šalia susėda rašytojai Stasys Lipskis, Vacys Reimeris, kalbininkas Vytautas Vitkauskas ir aktorė Agnė Gregorauskaitė. Keturi Lietuvoje puikiai žinomi žmonės, kurie neprarado ryšio su Kuršėnais. Vytautas kažką vis pasišnabžda su Agne. Seniai pažįstami, kelių dešimtmečių draugai. Galbūt pirmą kartą tikrąjį teatrą V. Vitkauskas ir pamatė 1948-aisiais, kai jam buvo tik trylika. Žiūrėjo Kazimieros Kymantaitės režisuotą spektaklį – Žemaitės „Marti“. Vėliau buvo draugai su Kazimiera. Kartą Agnė Gregorauskaitė, lankydamasi Kuršėnuose, pasakojo: „Mano mama jį švelniai vadino Vytyti. Labai gerbė, vertino. Vitkauskas niekada nėra parašęs piktos recenzijos. Jo recenzijos – su didžiausiu geranoriškumu. Jei pakritikuodavo, taip nepiktai, be įžeidimų…“

O su Agne kalbininkas susitikdavo Akademiniame dramos teatre. Jei aktorei reikėdavo pasiruošti kokiam koncertui, paskambindavo Vitkauskui ir paprašydavau jo, kaip kalbininko, pagalbos. Visada padėdavo.

Visi keturi, vienas šalia kito susėdę, buvo kviečiami į sceną. Kuršėniškių klubo steigiamojoje sueigoje kalbėjo aktorė Agnė Gregorauskaitė, Kuršėnų garbės pilietis poetas Vacys Reimeris, profesorius kalbininkas Vytautas Vitkauskas ir literatūros kritikas Stasys Lipskis. Juk jie, niekada nepraradę gimtinės jausmo, daugeliui ir buvo tas gyvas ryšys su Kuršėnais. Gyva kuršėnietiška dvasia, kuri tai prigęsta, tai vėl žiebiasi.  

Net ir trumpai pakalbėję su Agne, pajutome: tai žmogus, kuris žvelgia į pasaulį, kitus žmones, gyvenimo įvykius šviesiomis akimis, šviesiu žvilgsniu, tikėdama ir pasitikėdama žmonėmis. Galbūt iš mamos buvo išmokta nepykti ant pasaulio, o žavėtis juo, rinkti vaižgantiškus deimančiukus, matyti gėrį ir grožį net ir ten, kur nedidelės kruopelytės jų tėra.

Tie, kurie manė, kad kalbėdamiesi su Agne pajus jos fanaberiją (kuršėniškių mėgstamas žodis, tačiau svetimybė, dabar vartotini žodžiai pasipūtimas, išpuikimas, išdidumas), aktoriams kartais būdingą „didingumą“, turėjo nusivilti. Labai nuoširdi, atvira, žaismingai bendraujanti ir švytėte švytinti savo energija. Kaip lengva būti su tokiais žmonėmis…

Agnės Gregorauskaitės ryšiai su Kuršėnais mezgėsi per jos mamos Kazimieros Kymantaitės atminimą. Ir kuršėniškių ryšiai su Agne – vis per Kazimierą, vis tarsi Kazimierai pakviečiant, primenant, paraginant nepamiršti to Žemaitijos kampelio, to miesto, kuris tyso abipus Ventos, tos kuršėnietiškos dvasios, kurią iš mamos paveldėjo Agnė. Paveldėjo, nesvarbu, kad didmiestyje gimė. Juk ji ne kartą yra sakiusi, kad visada jaučianti „išėjusios mamos globą“.

Malonu, kad ir Kuršėniškių klubas Vilniuje ne vienam priminė, kad reikia nepamiršti šio Žemaitijos miesto. Priminė ir Agnei – priminė bei paragino jį aplankyti.

2009-ųjų pavasarį Kuršėnuose įsiplieskė, įsišėlo, kartu su gamtos atgimimu išsiveržė miesto šventė, sujudinusi visus, kuriems artimas ir brangus šis miestas. Lietuvos 1000-metis, medžio drožėjai savo kūriniais puošė miestą. Koncertai, susitikimai… Vienas iš triukšmingo sambūrio ženklų – režisierės ir aktorės Kazimieros Kymantaitės, kurios šimtmetį nuo gimimo minėjo visa Lietuva, atminimas. Kuršėniškis tautodailininkas Vaclovas Tamošaitis iš parke augusios guobos išdrožė skulptūrą, skirtą žymiajai režisierei ir aktorei atminti. Pastatyta prie Kultūros centro, kuriame gyvuoja vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras“, kur repetuoja suaugusių aktorių teatras „Mozaika“, vadovaujami talentingų režisierių Leontinos ir Petro Valskių.

Po paminklo atidengimo visi sugužėjo į salę, vyko konferencija, buvo pristatyta knyga apie Kazimierą Kymantaitę „Reikalauju kūrybos laisvės!“. Buvo tuose renginiuose ir Agnė Gregorauskaitė. Džiaugėsi, kad Kuršėnuose prisimenama jos mama, kad mieste gerbiamas teatras, kad prisimenami visi tie kultūros šviesuliai, kurie kada nors įsižiebė ir švietė mūsų padangėje.

Teatras „Mozaika“ pakvietė visus pamatyti naują jų spektaklį – legendinę Boriso Dauguviečio pjesę „Žaldokynė“. Salėje nuvilnijo plojimų banga, kai į sceną išėjo aktorė Agnė Gregorauskaitė, pasipuošusi, kaip ir įprasta Magdalenai Paukštytei, gintaro karoliais.

Vaidino… Kiek šiame viename žodyje slepiasi darbo, įtampos, džiaugsmo, nerimo. Kiek susimaišo įvairių emocijų ir prasmių. Jauni ir vyresni teatro mėgėjai pabandė kartu su profesionalia aktore scenoje išgyventi „Žaldokynės“ spektaklį. Išgyventi, o ne suvaidinti. Mama Kazimiera puikiai žinojo, kad gyvenimas teatre ir scenoje nėra lengvas. Agnė su ta Paukštyte scenoje daug dešimtmečių gyveno. Tarsi viskas paprasta, žaisminga, juokinga, žiūrovui atrodo netgi lengva. Ir gerai, kad žiūrovui taip atrodo, kad jis nemato, ką aktoriui reškia vaidmuo.      

Vaidino… Ne kartą Agnė sakė: teatras – tai ne lengvas pažaidimas, ne paviršutiniškas pakalbėjimas ar papokštavimas scenoje. Ir vis prisimena: „Mamos gyvenimo credo buvo (ir aš taip manau!) kurti, džiaugtis, nors ir nepasieksi tobulo rezultato. Bet tai, ką tu darai, tegul neša didelį džiaugsmą, didelį pasitenkinimą.“ Mamos žodžiai tapo artimi ir jos dukrai.

Aktorė, aktorė… Kaip romantiškai skamba – nuo aštuonerių metų scenoje. O kaip tas vaikas jautėsi stumte įstumta į sceną tuomet, Šiauliuose, kai  gastrolių metu, vaidinant spektaklį „Katės namai“, vienai aktorei teko išvažiuoti, o režisierė Monika Mironaitė pasakė Agnei: tu eisi į sceną.. Kartu su mama Kazimiera. Mama buvo katė, Agnė – gaidžiukas ir paršiukas. O vakare – kartu su suaugusiais spektaklyje „Miškas“ (Aleksandras Ostrovskis), vaidino berniuką…

Taip, seniai tai buvo… „Nuriedėjo dienos – kaip karoliai, kaip karoliai šviesūs, gintariniai“… Kartą Agnė apie savo vaidmenį „Žaldokynėje“ yra sakiusi: „Paukštytė keitėsi kartu su manimi, bėgant laikui atsirasdavo naujų mizanscenų, naujų detalių. Naujausia — didžiuliai mamos gintariniai karoliai. Jie mane šildo, primena, kad mamai teatras buvo ne kryžius ant pečių, o puikus vėrinys, kurį ji pati suvėrė, statydama vieną spektaklį po kito“.

Taip, vienos žymiausių teatro asmenybių, režisierės K. Kymantaitės neatsiejama aprangos detalė būdavo gintaras.

2009 metų rudenį, lapkričio 5 dieną, kuršėniškiai iš Vilniaus ir Kuršėnų vėl susirinko į sueigą sostinėje. Viena jos dalis buvo skirta režisierei, aktorei Kazimierai Kymantaitei. Prisiminimus apie Kazimierą Kymantaitę sueigoje pasakojo Kuršėnų kultūros centro direktoriaus pavaduotojas Zenonas Gestautas, režisierės dukra Agnė Gregorauskaitė, rašytojas Stasys Lipskis. Kuršėnų kultūros centro teatras „Mozaika“ vilniškiams parodė Kazimieros Kymantaitės atminimui skirtą spektaklį – Boriso Dauguviečio komediją „Žaldokynė“. Ją režisavo Leontina ir Petras Valskiai. Vėl kartu su kuršėniškiais spektaklyje vaidino ir aktorė Agnė Gregorauskaitė. Ir vėl pasipuošusi įspūdingais gintaro karoliais.

Buvo 2013-ieji, kurie vėl paskatino susitikti su Agne Gregorauskaite. Jos gimtadienio sukaktis. Ne tik kitur, bet ir mieste prie Ventos, jos mamos gimtinėje. Šventė buvo pavadinta filosofiškai: „Tas begalinis noras būti…“

Būti savo laike, su artimais ir mielais žmonėmis, būti su amžinybėn išėjusiais ir amžinai likusiais su mumis. Būti brangiose, mielose, artimose vietose, tarp kurių vis labiau įsitvirtino ir Kuršėnai. Miestas, kuris vis giliau smelkėsi į aktorės sielą, vis labiau užvaldė jos mintis ir jausmus.

Apie tai ir kitus brangius dalykus šventėje kalbėjo Agnė Gregorauskaitė. Apie savo gyvenimą, kūrybą, savo mamą, skaitė savo bei mamos mėgstamų poetų Bernardo Brazdžionio ir Sigito Gedos eilėraščius. Ir vėl – aktorės Agnės Gregorauskaitės ir kultūros centro teatro „Mozaika“ aktorių suvaidinta  ištrauka iš Boriso Dauguviečio spektaklio „Žaldokynė“.

Ir vėl  – „tas begalinis noras būti“…   

Daug, labai daug malonių akimirkų galėčiau prisiminti, kada kuršėniškiai džiaugėsi būdami kartu su Agne. Atsimenate, 2014-aisiais buvo išleistas kalendorius „Kazimieros pasaulis, prasidėjęs mieste prie Ventos“, skirtas atminti aktorę ir režisierę Kazimierą Kymantaitę. Šio kalendoriaus sudarytojams Leontinai ir Petrui Valskiams tuomet buvo skirta Lauryno Ivinskio premija.

Apie kalendorių, jos sudarytojus, režisierę Kazimierą Kymantaitę ir aktorę Agnę Gregorauskaitę buvo kalbėta Vilniuje, Kuršėniškių klubo sueigoje. Kalendorių pristatė Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Laimutė Varkalienė, Kuršėnų teatro „Ikaras“ režisieriai Leontina ir Petras Valskiai. Aktorė Agnė Gregorauskaitė padėkojo, kad Kuršėnuose prisimenama jos mama ir paskaitė poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščių.

Prisimenu, viename laikraštyje apie Agnę buvo išspausdinta publikacija, kurioje yra ir tokie žodžiai: susidraugavusi su Kuršėnais. Taip, tiesa – susidraugavusi, tačiau kuršėniškiai jaučia, kad tie ryšiai žymiai gilesni ir įvariapusiškesni negu draugystė. Rašydamas šiuos žodžius prisimenu  2015-uosius, kai Kuršėnų mėgėjų teatras „Mozaika“ žiūrovus pakvietė į spektaklio „Sename dvare“, sukurto Šatrijos Raganos apysakos motyvais, premjerą. Spektaklį Petras Valskys kartu kūrė su aktore Agne Gregorauskaite, kuri ir scenoje vaidino kartu su kuršėniškiais. O išvydusi rezultatą pasidžiaugė Petro kūriniu: „Mano nuomone, gražiai jis tai padarė“.

Kuršėnuose ji džiaugėsi, kad labai susidraugavusi su šio miesto teatro žmonėmis: „Mano mama mėgdavo parepetuoti ir pavaidinti su Tauragės teatru. Ji su mėgėjų teatrais turėdavo didelį ryšį. Ir man sekasi, kad radau šį teatrą ir per laiką prisirišau.“

Gražios gijos, kurios sujungia žmones, miestus, teatrus, praeitį su dabartimi, jau amžinybėn išėjusius su dar gyvenančiais šiame pasaulyje. Rieda nurieda dienos…  

Agnė Gregorauskaitė, ir vaidindama Magdaleną Paukštytę, ir pristatydama kartu su Bernadeta Markevičiene sudarytą knygą apie Kazimierą Kymantaitę, ir pasakodama prisiminimus dažnai pasipuošia mamos gintariniais karoliais, kurie buvo viena iš svarbiausių jos aprangos detalių. Dažnai Kazimierą Kymantaitę pažinoję ją prisimena su karoliais.

Viename pokalbyje Agnė yra sakiusi: „Mamos gyvenimas – tai jos gražieji gintaro karoliai, kuriuos ji vėrė savo pastatymais ir vaidmenimis.“

Kaip įspūdingai jie, tie nuostabūs gintariniai karoliai, sujungia mamą ir dukrą, skirtingas kartas, tolyn nuriedantį laiką ir tai, kas iš jo liko brangaus, artimo, mielo, švento. Nes šventa yra tai, kas ne mūsų akyse, o sielose nušvinta.