Juozo Tumo–Vaižganto vardas – mūsų kultūros ženklas

Minint  rašytojo 150-metį galima drąsiai teigti, jog Juozo Tumo – Vaižganto vardas – mūsų kultūros ženklas. Visa Lietuva atgaivino prisiminimus apie Vaižgantą – linų šviesiųjų dievą. ŠRSKC  Bazilionų filialo kultūros darbuotojai ir ŠRSKC mišrus choras „Gija“ paskutinį advento sekmadienį paskyrė Juozo Tumo-Vaižganto – Lietuvos rašytojo, spaudos darbuotojo, literatūros istoriko, kritiko, visuomenės veikėjo, pedagogo, kunigo atminimui. Vaižgantas – didžiausias mūsų tautininkas. Jis galėjo gyventi tik Lietuvoje ir dirbti Lietuvai. Savo tautai jis dirbo ką galėjo ir kaip galėjo, ne kartą patirdamas konfliktų ir su bažnyčia, dažnai kilnojamas iš parapijos į parapiją. Jam teko kunigauti beveik visose Lietuvos regionuose. Teko Vaižgantui kunigauti šalia Kuršėnų esančioje Micaičių bažnytėlėje. Artimas Vaižgantas ir Kurtuvėnų apylinkių gyventojams 1905 metais spaudos atgavimo proga pasakė jaudinantį pamokslą ant Girnikų kalno ir kartu su kitais kunigais ten pastatė kryžių, kad liktų atminimas spaudos sugrąžinimo. Vaižgantas platino uždraustą lietuvišką  spaudą, leido ir redagavo lietuviškus laikraščius, rūpinosi telkti bendram darbui tiek kunigus, tiek pasauliečius. Su meile kūrėjas vaizdavo liaudies buitį, papročius, kūrė gražius, dvasingus veikėjų paveikslus – „deimančiukus“. Lietuvio būdas jo kūryboje atsiskleidžia per veikėjų jausmus ir mintis, ryškias tautos detales. Žymiausi Vaižganto kūriniai – „Pragiedruliai“, „Nebylys“, „Dėdės ir dėdienės“. Kūriniams temų ir medžiagos jis ieškojo savo vaikystėje, šeimos ir kaimo aplinkoje, gimtinės apylinkių vaizduose.

Literatūros ir muzikos vakare tekstus apie J.T.-Vaižgantą  skaitė Bazilionų mėgėjų teatro dalyviai (vad. Birutė Sinkevičienė), liaudies dainas dainavo folklorinio ansamblio „Kurtuovė“ vadovė Edita Ramančionienė, šventinę muzikinę programą atliko ŠRSKC mišrus choras „Gija“ (vad. Jovita Bražukienė).

 

ŠRSKC Bazilionų filialo infomacija