Kviečiame 2019 m. balandžio 10 d. 15 val. į Aleksandro Ostašenkovo fotografijų parodos „Neįvardyto laiko portretai. 1968 – 2018“ atidarymą

Fotografijos, analizuojančios buvusį, esamą, ir ateinantį laikmetį, žmogaus būtį, jo psichologiją, fizinio kūno ir sielos kitimą, dvasinių vertybių perkainavimą, savistabą laiko, socialinių ir politinių ženklų fone. Tai pokalbis apie žmogaus vertybes, kompromisus su sąžine, kartais ne visai patrauklią žmogaus sielą. Tai menininko siūlymas atpažinti kitokį save, suvokti metaforos turinį, reikalaujant iš žiūrovo ir pašnekovo pasiruošimo, gebėjimo analizuoti vykstančius procesus, atrakinti kūrinio esmę.

Gyvenimas ― unikalus vyksmas laike, o atmintis ― pats svarbiausias žmogaus dimensijos reiškinys, kartais toks sunkus ir nepageidaujamas. Atmintis nepaleidžia mus, prišaukia prisiminimus, išgyvenimus, priverčia vėl ir vėl patirti sielos jautrumą, nutolus jaunystei  apmąstyti save ir laiką, kuriame buvome. Mirusiųjų atmintį, epochos ženklus koreguoja laikas ir gyvieji …

Neįvardyto laiko portretas ― tai dvasinė būsena, kurioje, bėgant laikui, mes ieškome atsakymų, ieškome savo identiteto, remiantis jau dabartine savo patirtimi …

                                                                                                                          Aleksandras Ostašenkovas

Kas šiose fotografijose man kelia nerimą? Kad žmonės, daiktai, jų aplinka, jų rūbai ir mintys juda kartu. Kad žmogus neturi galimybės suvokti savo laiko, savo aplinkos. Kad jis tiesiog yra nešamas sraunios laiko upės žemyn, be jokios galimybės sustoti ir pamatyti save iš šalies, suprasti savo aplinką, savo laikmetį. Šiose fotografijose matome žmogų įkalintą laiko kapsulėje, savotiškame kokone.

Tai amžina dabartis, tiksliau, tik dabarties akimirka, bet joje telpa viskas ― kiekviena mažiausia kasdienybės detalė kalba apie dabarties akimirkos tirštumą. Apie klampų, nesąmoningą gyvenimo būvį, kuriame mes tik išgyvename savo dabarties akimirkas, neįgydami jokio aiškumo ir jokios matymo perspektyvos. Tai aklas gyvenimas, kaip akla yra kiekviena gyvenimo akimirka.

Tai dar skaudžiau paryškina Aleksandro Ostašenkovo fotografijos. Galime susikurti iliuziją, kad jose matoma tikrovė pagaliau mums tampa suprantama, apžvelgiama, nes yra paversta statišku fotografiniu vaizdu. Deja. Kad ir kaip būtų, mūsų jau niekas nebesieja su čia matoma sovietinio melancholiško pilkumo plyne. Mes neigiame savo praeitį, mes kitur, dabar jau nešami į kitą krantą.

Tarp kitų daiktų, kitos aplinkos. Tačiau tokie pat neregiai, nes atsitraukti į šalį ir pažiūrėti į save nėra jokios galimybės. Nėra jokios galimybės išbristi iš laiko upės ant kranto. Todėl ateities fotografijose atrodysime taip pat melancholiškai, kaip šiose Aleksandro fotografijose. Ir koks skirtumas, ar stovime prie tarybinės parduotuvės-mašinos langelio, ar prie akropolio prekystalio.

                                                                                                                      Virginijus Kinčinaitis